Muzikos Miestas By Roberta Petrauskaitė 6a

image_printPrint This 🙂

Muzikos miestas

Vieną labai lietingą ir vėjuotą rudens vidurį dvylikos metų mergaitė vardu Beatričė žingsniavo į ,,Neries’’ muzikos mokyklą. Tą dieną ji buvo labai pavargusi, o lietus darė dieną dar niūresnę.

Nuėjusi į mokyklą mergaitė žinojo, kad groti reikės ilgai ir sunkiai, tad apie tai net galvoti nenorėjo. Atsisėdusi prie fortepijono Beatričė žvilgtelėjo į natas ir labai nusigando, nes natų visai nebeatpažino, viską pamiršo per savaitgalį. Galvojo, ką gi dabar daryti, po savaitės koncertas, o juk natas tai reikia mokėti.

Atėjęs mokytojas prisėdo prie jos, pagrojo kūrinį taip dailiai ir ritmiškai, kaip ir reikėjo. Atėjo Beatričės eilė. Mergaitė bandė atkartoti tą patį kaip ir mokytojas, bet jai nepavyko. Mokytojas ją mokė ir mokė, kartojo daug kartų, bet jai vis tiek nepavyko. Mergaitė nesugebėjo visko atkartoti sklandžiai ir be klaidų.

Per tą laiką, kada mokytojas kartojo kūrinį iš pradžių, mergaitė sugebėjo saldžiai užmigti ir pasinerti į šviesią šalį. Toje šalyje Beatričė praėjo pro blizgius stiklinius vartus. Ten ji sutiko mažus juodus taškelius su pagaliukais, o kai kurie buvo su vėliavėlėmis. Beatričei jos buvo kažkur matytos, gal muzikos mokykloje? Taip, muzikos mokykloje, tai buvo natos! Jų buvo ir didelių, ir mažų, sutiko boso ir smuiko raktų. Sutiko ir labai keistų, labai išdykusių natų, vaikščiojančių ne ant kojų, o ant rankų.

Vaikščiodama muzikos šalyje mergaitė praėjo pro tokią didelę baltą sieną, tai ją labai sudomino ir ji sugrįžo atgal.

Ten vyko įdomūs dalykai, natos labai išsigandusios bėgiojo ant sienos nuo vienos iki kitos linijos. Prieš jas stovėjo mažas taškelis nesuprasdamas, ko jo mokinės tokios išsiblaškiusios ir nesusikaupusios. Pamatęs Beatričę jis paprašė, kad palaikytų ploną mažą lazdelę diriguoti. Mergaitė paėmė lazdelę ir pastebėjo, kad susijaudinusių natų mokytojas nuėjo pas jas, skubiai sustatė į vietas ir užrėkė, kad tai paskutinis kartas ir jei tai kada nors pasikartos, mokinės nebegalės tapti žmonių pagalbininkėmis, bus tiesiog niekas. Natos iš karto sukluso ir pradėjo skleisti įvairius garsus, iš kurių susidarė kūrinys.

Po pamokos mokytojas žvilgtelėjo į apstulbusią Beatričę, stovinčią šalia. Apžiūrėjo ir paklausė:

– Aaa, tu naujokė? Ar tu irgi nori kurti melodijas?

– Ne…- atsakė mergaitė.

– Bet tu visai netinki mūsų formai, tu esi spalvota, o ne juoda. Kaip keista…- nustebo ponas Taškas.

  • – Bet aš nenoriu …- Beatričė nespėjo pasakyti, ką norėjo, nes natų mokytojas ją vėl nutraukė:
  • – Aaa, tu atkeliavai visai iš kito pasaulio ir nesupranti muzikos? Aha…. kaip keista, atrodo, kad visi supranta muziką, bet vagi, kai kurie ir ne.

Beatričė net nesugebėjo įsiterpti į pono Taško monologą, kadagi jis buvo labai plepus. Bet laikui bėgant Beatričė suprato, jog Taškas klausyti kitų nelabai sugeba. Jis mergaitę nusivedė pasivaikščioti po visą Intervalų miestą. Ten ji susipažino su šešioliktine vardu Marta, aštuntine vardu Kloja, ketvirtine Klarisa ir dar su daug kuo. Visos tos natos buvo labai pozityvios, linksmos, pamokančios ir visos pasakė Beatričei, kad nuo šiol ji mokės visas natas, jei užmirš, prisimins savo drauges iš Intervalų miesto ir vėl viską prisimins. Koncerte taip pat sugros labai puikiai.

Gaila, bet su savo draugėmis reikėjo atsisveikinti, nes mokytojas jau baigė groti kūrinį ir Beatričė pabudo.

Dabar ji nieko neužmiršta, nes prisimena savo linksmąsias drauges iš dailaus muzikos miesto.

Roberta Petrauskaitė, 6

What do you think? Leave a reply:)

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.