Kitame Pasaulyje By Simona Genytė 6a

image_printPrint This 🙂

Kitame pasaulyje

Vieną lietingą rudens vakarą Emilija ilgesingai žvelgė pro langą, ilgėjosi šiltos, saulėtos vasaros. Na, o dabar pliaupia lietus, voverytė slepiasi po lapeliais, sraigė miega savo kiaute, bet labiausiai Emilytė ilgisi gandrų, kurie kas rytą sekdami saulės spindulius skrisdavo virš jos namo stogo.

Beklausydama hipnotizuojančių lietaus lašų barbenimo, Emilytė užsnūdo… Ir… atsidūrė pasakų šaly apsivilkusi žydra, nuostabaus pluošto suknele. Tiesiai prieš jos nosį atsirado lentelė su užrašu „Atvirkščios karalystės Sebastijano Antrojo valdoma šalis“. Žemėlapis buvo aiškiai padalintas į dvi dalis – gerųjų ir piktųjų gandrų puses. Emilytė nustebo, kad gandrai apskritai turi savo šalį ir pasuko gerųjų gandrų pusės link. Pusiaukelėje jos dėmesį patraukė susiginčiję gandrai:

– Ar tau neaišku, – paklausė gandras Tomas, – kad ši pusė mano?

– Ne, nes ji mano! – sušuko kitas gandras Edvardas.

– O tau gal dar ir žemėlapį parodyti? – ryžtingai pasakė Tomas.

– Kas prakalbo? – vis dar stengdamasis įrodyti savo tiesą aiškino Edvardas.

Po valandėlės į jų ginčą įsiterpė Emilija:

– Ak, juk jūs turėtumėte būti draugiški kaip broliai, gal net būti geriausiais draugais!

– Ei, Tomai, ar tu girdėjai, ji sakė būti tokiems kaip troliai! – įtūžo Edvardas.

– O juk troliai – didžiausi mūsų priešai! – supyko Tomas.

– Pričiupkime ją ir nuveskime pas Karalių Sebastijaną! – pasiūlė Edvardas.

– Na gerai, – sutiko Tomas.

Emilytė pasileido bėgti per daržus, laukymes ir mišką, galvodama, kad šiame pasaulyje gėrio pusė apsikeitė su blogio. Kai ji pribėgo tvorą, gandrai ją, deja, sučiupo, nes ji neturėjo kur dėtis.

Tuomet ją nuvedė pas karalių Sebastijaną, kuris, pasirodė, esąs… varlė. – Kuo jūs kaltinate šią mergaitę? – sodriu balsu prabilo Sebastijanas.

– Na, matote, pone, ji neturėjo jokios teisės mus pavadinti troliais,- žemai nusilenkęs pasakė Tomas.

– Tiesą sakant, ji turi teisę vartoti žodžius, kurie įrašyti gandrų žodyne, o žodis ,,trolis“ įrašytas trisdešimt septintame puslapyje, devintoje eilutėje. Bet vis tiek – tai labai negražu… Mergaite, papasakok, kodėl tu juos šitaip pavadinai?

Tuomet mergaitė papasakojo savo istoriją, kad gandrai ją ne taip suprato. Išgirdę jos istoriją, gandrai atsiprašė Emilijos ir įteikė jai nuostabią dovaną – savo draugystę. Na, o karalius Emilytei padovanojo knygą – gandrų žodyną.

Mergaitei atėjo laikas grįžti namo, gandrai jau nesipyko ir tapo geriausiais draugais, tad jos darbas čia atliktas. Apkabinusi gandrus, ji pasakė jiems ,,sudie“ ir stipriai sau įsižnybė… Atsibudo, o jau žvarbus rytas, tad ji nuskubėjo į mokyklą papasakoti apie savo sapną kitiems.

Nuo tada ji dar labiau džiaugdavosi vasara, nes prisimindavo savo draugus gandrus ir jų karalių Sebastijaną.

Simona Genytė, 6a

What do you think? Leave a reply:)

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.